Heinrichas Kenzleris

Heinrichas Kenzleris

Heinrich Kenzler

 

„Iki šiol jaučiu dėkingumą kelyje sutiktai lietuvei moteriai, nors ir nežinau jos vardo.“

 

Heinrichas Kenzleris gimė 1934 m. spalio 11 d. Kalaushöfene (vok. Kalaushöfen), Rytų Prūsijoje, daugiavaikėje Hermano ir Marijos Kenzlerių šeimoje. Heinrichas buvo trečias iš devynių vaikų. Du mažamečiai vaikai mirė, kiti užaugo.

Iki 1944 metų vasaros Heinrichas lankė mokyklą, buvo Hitlerjugendo organizacijos narys.

1944-ųjų rugpjūtį Hermano ir Marijos Kenzlerių šeima buvo priversta išvykti iš savo gimtųjų namų į Sembos pusiasalį. Dėl nuolatinio maisto trūkumo Heinrichui teko pradėti vagiliauti, kad prasimanytų maisto sau ir šeimos nariams.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui tėvas Hermanas Kenzleris buvo paimtas į frontą ir netrukus šeimą pasiekė žinia, kad jis žuvo Trakėnuose (vok. Trakehnen). Marija Kenzler liko viena su septyniais vaikais, iš kurių vyriausiajam buvo trylika metų, jauniausiajam – dveji metai.

1945-ųjų vasarą Heinrichas įsidarbino arklidėse Pabėčiuose (vok. Pobethen) Rytų Prūsijoje.

1946-ųjų pradžioje atvyko karinis sovietų sunkvežimis ir išvežė jį su broliais ir seserimis į Vėluvos apskrities (vok. Kreis Wehlau) Aslakų (vok. Aslacken) vietovę dirbti kolūkyje, kur pats vienas turėjo prižiūrėti dvejas arklides. Už darbą gaudavo šiek tiek duonos, kuria privalėjo pašerti ir arklį. Heinricho motina Marija dirbdama tuos pačius darbus susižeidė koją, įvyko kraujo užkrėtimas ir netrukus ji mirė. Vaikai liko visiškai vieni.

Kartą Heinrichas išgirdo, kad yra galimybė vykti į Lietuvą, kurioje ūkininkai duoda maisto. Taip jis, pasiėmęs keletą reikalingiausių daiktų, išvyko į geležinkelio stotį ir traukiniu pasiekė Lietuvą. Elgetaudamas Heinrichas klajojo po Tauragės apylinkes. Jis prisimena: „Vietiniai gyventojai su manimi elgėsi gana maloniai – priimdavo pas save, duodavo truputį miltų ir kiaušinių.“ Taip keliaudamas nuo durų prie durų, Heinrichas iš vienos lietuvės gavo kelnes ir pamena, kad moterį sutiktas vargstantis vaikas labai sugraudino. Heinrichas iki dabar jaučia jai begalinį dėkingumą, nors ir nežino jos vardo. Prisirinkęs maisto, Heinrichas grįždavo atgal pas savo artimuosius į Rytų Prūsiją. Jo kelionės į Lietuvą buvo reguliarios, nes namuose laukė mažamečiai broliai ir seserys. 1946-ųjų vasarą jis su savo broliais ir seserimis buvo priverstas užleisti mūrinį namą, kuriame tuo metu gyveno, atvykėlių rusų šeimoms. Patiems teko persikraustyti į skurdų apleistą namą šiaudiniu stogu. Taip jie gyveno iki 1948 m. pradžios – be jokios priežiūros ir medicinos pagalbos. Tuo laikotarpiu išgyventi vaikams padėjo renkamos uogos, įvairios žolės ir viename rūsyje rastos vandenyje išmirkusios bulvės.

Išgyvenus itin sunkią 1948 metų bado žiemą ir sulaukus pavasario, Heinrichas su savo broliais ir seserimis sovietų kareivių buvo nugabentas į vaikų prieglaudą, buvusią netoli Įsruties (vok. Insterburg). Čia jie pirmą kartą po ilgo laiko buvo visokeriopai prižiūrimi – suteikta medicinos pagalba, duoti nauji, švarūs drabužiai ir maistas. Tų pačių metų rudenį Heinrichas Kenzleris buvo perkeltas į Karaliaučiaus (vok. Königsberg) vaikų namus, o spalio 15 d. pateko į Egezino (vok. Eggesin) vaikų namus (Vokietijos Demokratinė Respublika, VDR), iš kurių kartu su kitais vaikais buvo išvežtas į Pinnową (vok. Pinnow), VDR globos įstaigą. Dar vėliau – perkeltas į Kiricą (vok. Kyritz), VDR. Šiame mieste Heinrichas pabaigė septynias klases ir peršokęs aštuntą pateko į politechnikos mokyklą Buckowo (dab. Märkische Schweiz) vietovėje. Po kelių metų Heinrichas įstojo į Tankų technikos karininkų mokyklą (vok. Panzertechnische Offiziersschule) ir įgijo karo inžinieriaus specialybę.

Heinrichas Kenzleris su savo būsima žmona Sieglinde susipažino 1956 metais Kirico (vok. Kyritz), VDR vaikų globos namuose, kai Sieglindė iš Lietuvos atvyko pas savo brolius ir seserį.