Stanislova Ona Gražulytė-Dabulevičienė
Erna Schneider
„Man visą laiką buvo aišku – blogai vadovavo A. Hitleris. Jis pražudė savo tautą. Kitaip negalėjo būti...“
Erna Schneider gimė 1936 m. balandžio 17 d. Gumbinėje (vok. Gumbinnen), Rytų Prūsijoje, mokytojų Friedricho ir Ernos Elsbeth Schneiderių šeimoje. Be Ernos, šeimoje augo vyresnė sesuo Frida (g. 1932) ir brolis Andreasas (g. 1940).
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas Friedrichas Schneideris buvo paimtas į kariuomenės aviacijos bazę – skraidė kariniais lėktuvais. Apie 1943–1944 m. šeima gavo žinią, kad jo lėktuvas buvo numuštas prie Leningrado (dab. Sankt Peterburgas). Friedrichas Schneideris žuvo. Palaidojimo vieta nežinoma. Erna prisimena: „Mama gavo dokumentus, kad jie prie Leningrado skraidė lėktuvais ir juos apšaudė. Jie šoko su parašiutais ir juos sušaudė. Jų kapai vandenyje prie Leningrado.“ Kai 1945 m. sausį sovietų kariuomenė įsiveržė į Rytų Prūsiją, Erna Elsbeth Schneider su vaikais bandė pasiekti vyro namus netoli Tilžės (vok. Tilsit), tačiau juos užklupo sovietų kareiviai, sugrąžino atgal į Gumbinę (vok. Gumbinnen) ir uždarė buvusios mokyklos pastate. Erną Elsbeth Schneider atskyrė nuo mažamečių vaikų. „Mamą iš mūsų atėmė. Sesuo vis klausė, kur mama, bet mama neatėjo. Tris naktis laukėm. Vieną vakarą mama atėjo labai suvargus ir sulysus. Rytą atėję kareiviai mamą vėl išsivedė. Mama negrįžo. Nežinom, kur jos kapas, nežinom, kur rusai ją nužudė.“
Po kelių dienų Erna, Frida ir Andreasas kartu su kitais buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir traukinys pajudėjo. Kur vežė, niekas nežinojo. Traukiniui sustojus vienoje iš tarpinių stočių Lietuvos teritorijoje (netoli Kazlų Rūdos), nepažįstamas žmogus pravėrė vagono duris ir keletą vokiečių našlaičių, tarp jų Erną, Fridą ir Andreasą, slapta išlaipino. Prasidėjo klajonės po Lietuvos kaimus. Trys našlaičiai, nemokantys kalbos, negalėjo ilgai užsibūti pas svetimus žmones, todėl keliavo iš vieno kaimo į kitą. Stengėsi neišsiskirti, visur būti kartu, kad nepasimestų. Kelis mėnesius gyveno šalia Vilkaviškio pas Dilginaitienę. Po to buvo nuvežti į Pavištyčio kaimą (dab. Vilkaviškio r.) į Albino ir Anelės Kinderių šeimą. Čia gyveno apie trejus metus. Albino Kinderio tėvas Jonas Kinderis labai rūpinosi vaikais, mokė juos lietuvių kalbos. Vėliau vaikai buvo pervežti į Gluosninkų kaimą (dab. Alytaus r.) į Juliaus ir Onos Gražulių šeimą. Šie žmonės tapo Ernos, Fridos ir Andreaso tėvais. Vaikams suteikė savo pavardę ir lietuviškus vardus: Ernai – Stanislovos Onos, Fridai – Janinos, Andreasui – Algirdo. Paaugę vaikai dirbo pačius įvairiausius ūkio darbus, ganė žąsis, šėrė kiaules, prižiūrėjo mažus vaikus. Mokytis daug neteko, nes, kilus bent menkiausiam įtarimui, mokyklą tekdavo palikti. Ne kartą teko slėptis ir nuo vietinių stribų, kurie visur ieškojo „užsilikusių vokiečių – fašistų“.
