Ilgą laiką sovietų okupuotoje Lietuvoje gyvenę „vilko vaikai“ negalėjo viešai dalytis savo prisiminimais. Saugumo sumetimais vokiškumas buvo maskuojamas, vėliau nutildytas. Kitaip tariant, savosios tapatybės atsisakymas buvo destruktyvi, bet vienintelė išlikimo sąlyga, kuri lėmė nepilnavertiškumo jausmą: pavardės sulietuvintos, metai suklastoti, brolis ir sesuo galėjo gyventi vienas nuo kito vos kelių kilometrų atstumu ir to nežinoti.

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šiems žmonėms atsirado galimybė pradėti ieškoti savęs ir, galbūt, likusių artimųjų.

1991 m. Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susitelkė į bendriją „Edelweiss“. 1991 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdoje įvyko pirmasis susirinkimas. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 „vilko vaiko“ dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai. Per šį susirinkimą buvo parengtos trys rezoliucijos ir pareiškimas, kas tokie yra iš Rytų Prūsijos į Lietuvą atkeliavę vaikai ir kodėl bendrija pavadinta „Edelweiss“. Po susirinkimo buvo kreiptasi į regioninę, krašto ir Vokietijos spaudą. Rašyti trumpi „vilko vaiko“ dalią patyrusio asmens atsiminimai, prašant padėti surasti artimuosius.

Bendrijos veikla plėtėsi. Atsiliepė vis daugiau asmenų iš įvairių Lietuvos vietų. Įkurti regioniniai bendrijos skyriai Kaune, Šiauliuose, Tauragėje, Marijampolėje, Jurbarke, Klaipėdoje, Vilniuje. Nemažai „vilko vaikų“ išvyko gyventi į Vokietiją. Jiems pavyko susigrąžinti tikrąjį vardą, pavardę, tikruosius gimimo metus, pilietybę.

1993 m. bendrija pavadinta „Edelweiss-Wolfskinder“.

1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63, 2019 m. – 39.

Bendrijos pirmininkai: 1991–1994 m. – Olafas Pasenau (Jonas Balsys), 1994–1997 m. – Ingrid Herta Knispel-Ramoškienė (abu gimę Karaliaučiuje (vok. Königsberg), nuo 1997 m. – Alfreda Luise Quitsch- Kažukauskienė (gimusi Schmesternhoffe (vok. Schmesternhoff), Labguvos aps. (vok. Kreis Labiau), Rytų Prūsijoje).

Du kartus per metus vyksta bendrijos „Edelweiss-Wolfskinder“ narių suvažiavimai, kas dveji metai – ataskaitiniai- rinkiminiai susirinkimai.

Svarbiausias bendrijos tikslas iki šiol yra ieškoti Lietuvoje likusių „vilko vaiko“ dalią patyrusių žmonių, padėti jiems sužinoti ir juridiškai įregistruoti tikruosius gimimo metus, gimimo vietas, vardus ir pavardes, surasti gimines Vokietijoje ir padėti gauti Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybę. Be šių pagrindinių socialinių klausimų, bendrija vykdo ir švietėjišką veiklą: propaguoja vokiečių kultūrą, padeda bendrijos nariams, jų vaikams ir vaikaičiams išmokti vokiečių kalbos, pažinti Vokietijos krašto kultūrą ir istoriją.

Kultūrinį bendrijos narių gyvenimą stengiamasi paįvairinti ekskursijomis, šventiniais renginiais, suburto choro ir jaunimo grupės veikla.

Bendrija „Edelweiss-Wolfskinder“ siekia saugoti istorinę atmintį, kultūrą, tradicijas, vokiečių kalbą, kaupia biblioteką, teikia socialinę ir kitą pagalbą.

„Edelweiss-Wolfskinder“ bendrijos ir jai prijaučiančių asmenų pastangomis 1992 m. birželio 20 d. Mikytuose (dab. Pagėgių r.), kryžkelėje tarp Rytų Prūsijos ir Lietuvos, buvo pašventintas paminklinis kryžius nužudytiems ir nuo bado mirusiems Rytų Prūsijos gyventojams atminti. 2014 m. birželio 13 d. vietoj seno kryžiaus buvo pastatytas naujas. Šis atminimo kryžius buvo pastatytas ilgamečio bendrijos „Edelweiss- Wolfskinder“ globėjo ir rėmėjo, Lietuvos garbės konsulo Vokietijos Federacinės Respublikos Badeno- Viurtembergo federalinėje žemėje barono Wolfgango Frhr. von Stetteno lėšomis ir iniciatyva. Šalia naujojo kryžiaus buvo pasodinti du medeliai – ąžuoliukas ir vyšnaitė, skirti nuolatiniams bendrijos rėmėjams: labdaros fondo „Stauder-Stiftung“ ir ponios Marijos Klaros Kraft-Kierspel garbei už aukas ir nuolatinę paramą bendrijai. „Šis kryžius – tai simbolis ir Rytprūsių vaikų artimųjų atminimo įamžinimas. Vieta, kur bet kada galima atvažiuoti, pabūti, ramiai pamąstyti“, – sako bendrijos „Edelweiss-Wolfskinder“ pirmininkė Alfreda Luise Quitsch-Kažukauskienė.