Jonas Drižnius (Hans-Werner Puschnakowski)

Hansas Werneris Puschnakowskis. Karaliaučius, apie 1940 m.

Jonas Drižnius

Hans-Werner Pushnakowski

 

„Ar supras kas, ką reiškia išgyventi septynerių–aštuonerių metų vaikui karo nuniokotame krašte beveik dvi žiemas ir vieną vasarą visiškai vienam, be artimųjų, be namų, be užuovėjos, o svarbiausia – be duonos kasdieninės.“

 

Hansas Werneris Puschnakowskis gimė 1938 m. rugpjūčio 28 d. Karaliaučiuje (vok. Königsberg), Rytų Prūsijoje.

Hansas Werneris prisimena, kad frontui artėjant prie Rytų Prūsijos, penkerių–šešerių metų vaikai, tarp jų ir jis, buvo išvežti į kaimą. Prasidėjo pirmieji mokslo metai. Pirmaklasiai mokėsi rašyti vadinamosiose grifelinėse lentelėse. Mokslas truko trumpai. Jį nutraukė Raudonosios armijos puolimas. Ir ta pertrauka buvo gana ilga, su daugeliu išgyvenimų ir negandų.

Hansas Werneris pasakoja: „Kaskart vis dažniau girdėjosi čaižūs, begalinę baimę sukeliantys praskrendančių lėktuvų garsai. Vis labiau girdėjosi žemę drebinantys sprogimai, vis dažniau ir smarkiau vakarais raudonavo dangus. Vėliau atėjo metas, kai ir dieną dangus buvo raudonas nuo gaisrų pašvaisčių. Ir taip vis daugėjo griuvėsių, lavonų, sužeistųjų. Mama man savo ranka uždengdavo akis, kad aš kuo mažiau matyčiau tų baisybių. Bet argi nuslėpsi tai, ko paslėpti neįmanoma? Visur lavonai, lavonai... Daugelis baisiai sumaitoti, be galvų, be kojų, išdraskytais viduriais ir panašiai. Ne vien kariškių lavonai, bet labai daug žuvusių moterų, senelių, vaikų.“

Savo tėvelio Hansas Werneris neatsimena, tik iš motinos pasakojimų žino, kad buvo kariškis. Mokėjo nemažai kalbų. Koks jo likimas, deja, iki šiol nežino.

1945 m. žiemą bado dar nejautė, nes buvo galima rasti maisto atsargų gyventojų paliktuose namuose ir jų rūsiuose. Sunkiau buvo rasti vietą, kur galėtų prisiglausti, nes savų namų jau nebeturėjo ir klaidžiojo iš vieno kaimo į kitą. Tuo metu Hansas Werneris dar buvo kartu su mama ir vyresniuoju broliu Georgu.

Brolio Georgo neteko 1946 m. vasarį. Jiems beeinant per laukus, sutiko tris rusų kareivius. Penkiolikmetį brolį Georgą vienas iš kareivių, įrėmęs šautuvą į nugarą, kažkur nusivedė. Tai buvo paskutinis kartas, kai Hansas Werneris matė savo brolį. Kur jį nusivedė ir koks jo likimas, nežinoma. „Galbūt buvo pavedėtas į šalį ir nušautas, o gal uždarytas lageryje ar išvežtas darbams į Sibirą.“

Hansas Werneris liko su mama. 1946 m. pavasarį darėsi vis sunkiau ir sunkiau rasti ko nors valgomo. Hansas Werneris su mama džiaugėsi, radę kritusių gyvulių liekanų ar sušalusių bulvių. Nuolatinis badas, šaltis, pastovios gyvenamosios vietos nebuvimas turėjo skaudžių pasekmių. Hansas Werneris kasdien silpo ir susirgo. Mama darė viską, kad tik ištrauktų sūnų iš mirties nagų. Hansas Werneris nori padėkoti nepažįstamam, bet juos atjautusiam sovietų karininkui. Jis davė mamai kažkokių vaistų ir spiritu užpiltų uogų. Tuo mama jį ir gydė. Po ligos kurį laiką dar nepajėgė vaikščioti, bet jau sveiko.

Prisimena, kad buvo apsistoję kažkur kaime. Mama vienai nakčiai priglaudė užklydusią moterį vokietę su vaiku. Jos sūnui galėjo būti dvylika–keturiolika metų. Jie pastebėjo, kad Hansas Werneris ir mama turi „didžiulį lobį“ – porą rastų pašarinių runkelių. Moteris su sūnumi buvo išbadėję ir norėjo tų runkelių, tačiau Hanso Wernerio mama jų nedavė, nes buvo labai sunku rasti ko nors valgomo. Išbadėjusi moteris su sūnumi nužudė Hanso Wernerio mamą.

Hansas Werneris prisimena: „Būdamas prie mamos lavono prisiminiau, kad mama turėjo mažą rankinę. Jei neklystu, ji buvo rudos spalvos. Kadangi ji buvo nedidelė, mamai ją buvo lengviau paslėpti po drabužiais. O slėpti buvo būtina, nes rusų kareiviai troško ne tik moterų, bet ir žiedų, papuošalų, laikrodėlių. Šioje rankinėje mama saugojo kelias nuotraukas, dokumentus ir savo mažą, apvalų, gelsvą rankinį laikrodėlį. Iš šios rankinės aš pasiėmiau nuotraukas ir anksčiau minėtą laikrodėlį, o dokumentus palikau. Ir pasirodo, padariau didžiulę klaidą. Bet tada aš to dar nesupratau.“ Hansas Werneris iki šiol nežino, kur palaidota jo mama.

Taigi, dešimtmetis Hansas Werneris liko visiškai vienas. Prasidėjo skurdo, bado, šalčio ir nuolatinės baimės dienos. Hansas Werneris neatsimena, iš ko sužinojo apie Lietuvą ir tai, kad ten galima gauti duonos, pastogę ir drabužių. Nežinojo ir to, kur yra Lietuva. Tačiau vieną vakarą paslapčiomis, kad nepamatytų sargybiniai, įsiropštė į prekinio vagono tambūrą. 1947 m. gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje Hansas Werneris atsidūrė Kaune.

Beelgetaudamas nuo Kauno geležinkelio stoties nuklydo į Aukštuosius Šančius, prie karių kapinių. Tuo metu tai buvo Kauno miesto pakraštys. Hansas Werneris apsistojo apleistame namelyje, kuris tapo jo prieglobsčiu ir „tvirtove“.

Netoliese gyveno šeima, kuri, atrodo, savo vaikų neturėjo. Jie parsivedė Hansą Wernerį į savo namus, išmaudė, apkirpo ir leido jam pasilikti. Tie žmonės buvo geri, tačiau jiems nepatiko, kad Hansas Werneris kiekvieną naktį prisišlapindavo į lovą. Berniukui teko sugrįžti į savo namelį ir toliau elgetauti.

Vieną vakarą Hanso Wernerio namelyje apsilankė nepažįstama moteris, kuri atnešė antklodę ir jį apklojo. Po kelių dienų moteris sugrįžo ir parsivedė Hansą Wernerį į savo namus. Tai buvo Marijona Drižnienė. Ši moteris 1947 m. vasarą Hansą Wernerį nuvedė savo vyro broliui Ignui Drižniui, kuris neturėjo vaikų. Taip Hansas Werneris pateko į Kampiškių kaimą šalia Kauno miesto (1959 m., statant Kauno hidroelektrinę, kaimas buvo užsemtas), pas Igną Drižnių ir Veroniką Drižniuvienę.

Hansas Werneris pasakoja: „Ir štai aš, iš prigimties buvęs miestietis, tapau kaimiečiu. Apsigyvenus pas naujuosius įtėvius, mano gyvenimas iš pagrindų pasikeitė, pagerėjo. Nereikėjo elgetauti, turėjau stogą virš galvos ir pastovią vietą prie stalo. Gyvenimas įėjo į vėžes. Nereikėjo nieko bijoti. Vieni prie kitų pripratom.“

1947 (1948) m. Hansas Werneris buvo įregistruotas kaip Igno Drižniaus sūnus Jonas Drižnius. Seniūnas, tai darydamas, labai rizikavo, nes be jokių tapatybę patvirtinančių dokumentų įregistruoti nebuvo leidžiama. Tačiau viskas baigėsi gerai. Vėlų 1948-ųjų rudenį Jonas Drižnius pradėjo lankyti Viršužiglio (dab. Kauno r.) pradinę mokyklą.

Baigęs pradinę mokyklą, Jonas Drižnius mokėsi toliau: baigė septynmetę ir vidurinę mokyklą, Marijampolės pedagoginę mokyklą (dab. Marijampolės kolegija) ir tapo mokytoju. 1981 m. neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginio instituto (dab. Lietuvos edukologijos universitetas) Gamtos ir geografijos fakultetą ir įgijo geografo specialybę. Visą laiką dirbo mokytoju kaimo mokyklose.

1963 m. sukūrė šeimą. Žmona taip pat pedagogė. Užaugino dvi dukteris.

1996 m. pabaigoje jam ir žmonai suteikta teisė gyventi Vokietijoje. Tikėjosi, kad gyvenant Vokietijoje bus lengviau surasti ką nors iš savo artimųjų. Deja, nepaisant visų pastangų (rašė užklausas į įvairius archyvus, tarptautinę Raudonojo Kryžiaus organizaciją, kreipėsi į pavienius asmenis), savo artimųjų nerado.

Hansas Werneris sako: „Nors iš prigimties esu vokietis, bet norėčiau, kad mano amžinojo poilsio vieta būtų Lietuvos žemelėje. Lietuva man brangi, miela, nes ji man davė, galima sakyti, antrą gyvenimą. Čia užaugau, čia suleidau šaknis. Čia buvau mylimas ir pats mylėjau. Čia praėjo mano brandžiausi gyvenimo metai. Todėl myliu ir mylėsiu šį kraštą, šio krašto žmones, jų kultūrą, papročius. Tai mano antroji tėvynė.“

X