Stanislova Ona Gražulytė-Dabulevičienė (Erna Schneider)

Stanislova Ona Gražulytė-Dabulevičienė

Stanislova Ona Gražulytė-Dabulevičienė

Erna Schneider

 

„Man visą laiką buvo aišku – blogai vadovavo A. Hitleris. Jis pražudė savo tautą. Kitaip negalėjo būti...“

 

Erna Schneider gimė 1936 m. balandžio 17 d. Gumbinėje (vok. Gumbinnen), Rytų Prūsijoje, mokytojų Friedricho ir Ernos Elsbeth Schneiderių šeimoje. Be Ernos, šeimoje augo vyresnė sesuo Frida (g. 1932) ir brolis Andreasas (g. 1940).

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėvas Friedrichas Schneideris buvo paimtas į kariuomenės aviacijos bazę – skraidė kariniais lėktuvais. Apie 1943–1944 m. šeima gavo žinią, kad jo lėktuvas buvo numuštas prie Leningrado (dab. Sankt Peterburgas). Friedrichas Schneideris žuvo. Palaidojimo vieta nežinoma. Erna prisimena: „Mama gavo dokumentus, kad jie prie Leningrado skraidė lėktuvais ir juos apšaudė. Jie šoko su parašiutais ir juos sušaudė. Jų kapai vandenyje prie Leningrado.“ Kai 1945 m. sausį sovietų kariuomenė įsiveržė į Rytų Prūsiją, Erna Elsbeth Schneider su vaikais bandė pasiekti vyro namus netoli Tilžės (vok. Tilsit), tačiau juos užklupo sovietų kareiviai, sugrąžino atgal į Gumbinę (vok. Gumbinnen) ir uždarė buvusios mokyklos pastate. Erną Elsbeth Schneider atskyrė nuo mažamečių vaikų. „Mamą iš mūsų atėmė. Sesuo vis klausė, kur mama, bet mama neatėjo. Tris naktis laukėm. Vieną vakarą mama atėjo labai suvargus ir sulysus. Rytą atėję kareiviai mamą vėl išsivedė. Mama negrįžo. Nežinom, kur jos kapas, nežinom, kur rusai ją nužudė.“

Po kelių dienų Erna, Frida ir Andreasas kartu su kitais buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir traukinys pajudėjo. Kur vežė, niekas nežinojo. Traukiniui sustojus vienoje iš tarpinių stočių Lietuvos teritorijoje (netoli Kazlų Rūdos), nepažįstamas žmogus pravėrė vagono duris ir keletą vokiečių našlaičių, tarp jų Erną, Fridą ir Andreasą, slapta išlaipino. Prasidėjo klajonės po Lietuvos kaimus. Trys našlaičiai, nemokantys kalbos, negalėjo ilgai užsibūti pas svetimus žmones, todėl keliavo iš vieno kaimo į kitą. Stengėsi neišsiskirti, visur būti kartu, kad nepasimestų. Kelis mėnesius gyveno šalia Vilkaviškio pas Dilginaitienę. Po to buvo nuvežti į Pavištyčio kaimą (dab. Vilkaviškio r.) į Albino ir Anelės Kinderių šeimą. Čia gyveno apie trejus metus. Albino Kinderio tėvas Jonas Kinderis labai rūpinosi vaikais, mokė juos lietuvių kalbos. Vėliau vaikai buvo pervežti į Gluosninkų kaimą (dab. Alytaus r.) į Juliaus ir Onos Gražulių šeimą. Šie žmonės tapo Ernos, Fridos ir Andreaso tėvais. Vaikams suteikė savo pavardę ir lietuviškus vardus: Ernai – Stanislovos Onos, Fridai – Janinos, Andreasui – Algirdo. Paaugę vaikai dirbo pačius įvairiausius ūkio darbus, ganė žąsis, šėrė kiaules, prižiūrėjo mažus vaikus. Mokytis daug neteko, nes, kilus bent menkiausiam įtarimui, mokyklą tekdavo palikti. Ne kartą teko slėptis ir nuo vietinių stribų, kurie visur ieškojo „užsilikusių vokiečių – fašistų“.

Stanislova Ona Gražulytė apie 1954–1955 m. išvažiavo į Kapsuką (dab. Marijampolė). Gydytojo Simono Daukanto šeimoje prižiūrėjo vaikus. Atsiradus galimybei, Stanislova Ona Gražulytė dvejus metus mokėsi vakarinėje mokykloje, vėliau, paraginta gydytojo S. Daukanto, baigė 8 mėnesių trukmės medicinos seselių kursus. Įsidarbino Panemunės Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (Kaunas), vėliau – Kauno klinikinėje ligoninėje.

1962 m. susituokė su Bronislavu Dabulevičiumi. Užaugino dvi dukteris. 1988 m. įsikūrė Smalininkų kaime (Kalvarijos sav.) ant Orijos ežero kranto.

Sesuo Frida Schneider (Janina Gražulytė), brolis Andreasas Schneideris (Algirdas Gražulis) taip pat baigė mokslus, įgijo specialybes, sukūrė šeimas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Stanislova Ona Gražulytė-Dabulevičienė pradėjo ieškoti savo šaknų ir artimųjų. „Tik nuo 1992-ųjų pradėjome aiškintis, kokia iš tiesų mūsų pavardė, kur ir kada mes gimę. Sužinojome, kuo vardu buvo tėvas, motina...“

2009 m. gegužės 6 d. Stanislovai Onai Dabulevičienei pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko teisinis statusas.

X